Dažnai keliauju po šalies šiaurę ir pietus.
Keliaudamas traukiniu, visada mėgstu sėdėti prie lango ir žiūrėti į vaizdą už lango. Tuose plačiuose tėvynės laukuose kartkartėmis pamatydavau šiaudinėmis skrybėlėmis dėvinčių darbininkų, dirbančių žemdirbių, figūras.
Žinau, šios ryškios šiaudinės skrybėlės yra gražiausias kelionės peizažas.
Kaskart, kai pamatau šiaudinę skrybėlę ant tų brolių ūkininkų galvų, mane apima nepaaiškinamas jausmas. Jaunystėje dažnai nešiodavau šiaudinę skrybėlę, ganydamasi gražiuose gimtojo miesto laukuose.
2001 m. rugpjūtį aplankiau Rugpjūčio 1-osios sukilimo memorialinę salę Nančange. Antrojo aukšto rytiniame kampe, parodų salėje, stovi keli kankiniai, kadaise dėvėję juodas šiaudines skrybėles. Šios šiaudinės skrybėlės tyliai man byloja apie savo šeimininko ištikimybę revoliucijai.
Pamačius šias pažįstamas šiaudines skrybėles, mane ištiko stiprus šokas. Nes iki tol niekada nebuvau svarstęs apie ryšį tarp šiaudinių skrybėlių ir Kinijos revoliucijos.
Šios šiaudinės skrybėlės man primena Kinijos revoliucijos istoriją.
Ilgame kovo kelyje kiek Raudonosios armijos kareivių, dėvinčių šiaudines skrybėles, kovojo su Xiangjiang upe, kirto Jinsha upę, užėmė Luding tiltą, perėjo snieguotą kalną, kiek šiaudinių skrybėlių nuo aukų ant aukų galvų ir pradėjo naują revoliucinės kelionės etapą.
Būtent ši įprasta ir neįprasta šiaudinė skrybėlė, prisidėjusi prie Kinijos revoliucijos istorijos stiprybės ir storio, tapo gražia peizažo linija, taip pat tapo mirgančia vaivorykšte Ilgajame žygyje!
Šiais laikais dažniausiai šiaudines skrybėles nešioja, žinoma, ūkininkai – tie, kurie atsisuko nugara į dangų, sėdami viltį ir nuimdami derlių iš materialaus pamato, kuris remia tėvynės statybą. Šiaudinės skrybėlės gali jiems suteikti ir gaivumo.
O paminėti šiaudinę skrybėlę reiškia paminėti mano tėvą.
Mano tėvas buvo normalus mokinys praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Baigęs mokyklą, jis užlipo ant maždaug metro aukščio pakylos ir kreida užrašė savo jaunystę.
Tačiau tais ypatingais metais mano tėvui nebuvo suteikta teisė lipti ant podiumo. Taigi jis užsidėjo seną šiaudinę skrybėlę ir išėjo į gimtojo miesto laukus sunkiai dirbti.
Tuo metu mama nerimavo, kad tėvui nepavyks. Tėvas visada šypsojosi ir mojavo šiaudine skrybėle: „Mano protėviai visada nešiojo šiaudines skrybėles, dabar aš irgi nešioju šiaudines skrybėles. Gyvenime nėra jokių sunkumų. Be to, esu tikra, kad viskas bus gerai.“
Ir tikrai, netrukus mano tėvas vėl užlipo ant šventosios pakylos. Nuo tada tėvo klasėje visada būdavo tema apie šiaudines skrybėles.
Dabar, išėjęs į pensiją, mano tėvas kaskart išeidamas iš namų užsideda šiaudinę skrybėlę. Grįžęs namo, jis visada nuvalo nuo jos dulkes, prieš pakabindamas ją ant sienos.
Įrašo laikas: 2022 m. rugsėjo 15 d.
