Dažnai keliauju po šalies šiaurę ir pietus.
Keliaujančiame traukinyje man visada patinka sėdėti prie traukinio lango ir žiūrėti į peizažą už lango. Tuose didžiuliuose tėvynės laukuose karts nuo karto sužiba šiaudines skrybėles dėvintys sunkiai ūkininkaujantys ūkininkai.
Žinau, šios blykstės šiaudinės skrybėlės yra gražiausios kelionės peizažai.
Kai pamatau šiaudinę kepurę ant tų brolių ūkininkų galvos, pajuntu kažkokį nepaaiškinamą judesį. Kai buvau jaunas, daug kartų nešiojau šiaudinę kepurę, ganydavausi gražiuose gimtojo miesto laukuose.
2001 m. rugpjūčio mėn. nuėjau apžiūrėti Rugpjūčio 1-osios sukilimo memorialinę salę Nančange. Parodų salės antrojo aukšto rytiniame kampe yra keletas kankinių, kažkada dėvėjusių plaukų juodą šiaudinę skrybėlę. Šios šiaudinės skrybėlės tylomis man byloja apie jų šeimininko ištikimybę revoliucijai.
Pamačius šias pažįstamas šiaudines skrybėles, mano protas buvo stipriai šokiruotas. Nes prieš tai aš niekada nesvarsčiau apie šiaudinių skrybėlių ir Kinijos revoliucijos ryšį.
Šios šiaudinės skrybėlės man primena Kinijos revoliucinę istoriją.
Ilgame kovo kelyje, kiek Raudonosios armijos karių su šiaudinėmis skrybėlėmis kovojo su Xiangjiang upe, perplaukė Jinsha upę, užgrobė Ludingo tiltą, perėjo sniego kalną, kiek šiaudinių skrybėlių nuo aukų iki aukų galvų ir išvyko į žygį. naujas revoliucinės kelionės etapas.
Būtent ši įprasta ir neįprasta šiaudinė skrybėlė, papildanti Kinijos revoliucijos istorijos stiprumą ir storį, tapo nuostabia peizažo linija, taip pat tapo mirgančia vaivorykšte Ilgajame žygyje!
Šiais laikais šiaudines skrybėles dažniausiai naudoja, žinoma, ūkininkai, tie, kurie atsisukę į liasą nugara į dangų. Jie sunkiai dirba didžiulėje žemėje, sėja viltį ir nuima materialinį pamatą, kuris remia tėvynės statybą. Ir gali siųsti jiems kietas pėdsaką, yra šiaudų skrybėlę.
O minėti šiaudinę skrybėlę – tai paminėti mano tėvą.
Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje mano tėvas buvo normalus studentas. Išėjęs iš mokyklos, jis užlipo ant trijų pėdų pakylos ir kreida rašė jaunystę.
Tačiau tais ypatingais metais mano tėvui buvo atimta teisė lipti ant podiumo. Taigi jis užsidėjo savo seną šiaudinę skrybėlę ir išėjo į gimtojo miesto laukus sunkiai dirbti.
Tuo metu mama nerimavo, kad tėčiui nepasiseks. Tėvas visada šypsojosi ir paspaudė rankoje šiaudinę skrybėlę: „Mano protėviai ateidavo šiaudine kepure, dabar ir aš šiaudine, gyvenime nėra sunku. Be to, esu tikras, kad viskas bus gerai.
Tikrai, neilgai trukus mano tėvas vėl užėmė šventą pakylą. Nuo tada mano tėčio klasėje visada buvo tema apie šiaudines kepures.
Dabar, išėjęs į pensiją, mano tėvas kiekvieną kartą išeidamas nešioja šiaudinę skrybėlę. Grįžęs namo jis visada numuša dulkes nuo šiaudinės kepurės, prieš pakabindamas ją ant sienos.
Paskelbimo laikas: 2022-09-15
